ATSISVEIKINANT SU VĖLINĖMIS

Baigėsi Vėlinės. Ant jų kulnų prekybos centruose jau lipa komercinės Kalėdos, su savimi atnešdamos dovanų pirkimo isteriją ir stresą. O Kūdikėlis Jėzus vėl po truputį ima krautis emigranto kuprinę ir ruošiasi išvažiuoti iš katalikiškos Lietuvos.

Ar Jis dar čia reikalingas, jei net ir katalikai tėvai savo vaikams seka kalėdines pasakas apie Kalėdų senelį, nykštukus ir didelį vežimą dovanų, kurių tarpe yra išmanusis telefonas, vaikiškas kompiuteris ir krūva "transformerių" bei "barbių"? Kūdikėlis turi tik išganymą. Bet jis nėra kalėdinis loterijos bilietas ar kiniškas "Lego". Bet apie Kalėdas ir jų Kūdikį dar paskui...

Ištuštėjo kapinės, mirusieji liko vieni su savo žvakėm. Kaži kiek maldų ir kiek žvakių jie visi gavo? O kur dar plastikinės gėlės, kurios gali žydėti keliolika metų?! Ar kas nors prisiminė vienišą ir po kapus klaidžiojančią sielą, nerandančią nei savo vietos, nei artimųjų? Gal ir šiais metais, vaikščiodamas po kapus, pamatysiu tos sielos veidą. Jis liūdnas, bet be galo mielas. Gaila, kad mus skiria skirtingi pasauliai: mielai pasilikčiau šalia...

Šiandien, pravažiuodamas po Taujėnų miškus, buvau sieloje paliestas vienintelio beržo, tarp daugybės beržų. Rodos, jis mane prašė, kad sustočiau, prieičiau prie jo, prisiglausčiau...

Pabūgau patapti pagoniu, pabūgau svetimų akių ir pasijutau koks kartais esu silpnas, nes kitų bijau, bijau kitokio žodžio. O gal ten buvo Vėlinių beržas? Jame gal gyvena protėvių vėlės, kurias lyg lopšys, linguoja ir supa plikos ir liaunos šakos? Nežinau. Bet dar čia sugrįšiu. Kai nebijosiu. Argi ką sako kiti, ir nuo to patapsiu kitu, negu esu ir noriu būti?

Gęsta Vėlinių žvakės... Ryt - kasdienybė.

Ričardas Banys
·