Tobuliname demokratiją

REFERENDUMAI

29 metus rinkėjai renka savo atstovus į Seimą bei savivaldybių tarybas ir po kiekvienų rinkimų dauguma lieka nusivylę. Viena iš priežasčių kodėl vėl išsirinko ne tuos, kurie atitiktų rinkėjų interesus yra ta, kad paprastai rinkėjai renkasi pagal pažadus, o ne pagal kandidato ar partijos pažiūras. Bet tai nėra pagrindinė priežastis kodėl išrinkti atstovai tik prieš rinkimus prisimena rinkėjus ir jų interesus, ir tai dažniausiai tik kalbomis.

Nemaža dalis patyrusių rinkėjų jau net neina balsuoti į rinkimus, nes nieko iš kandidatų ir partijų nesitiki. Žinoma, jų pasyvumas problemų neišsprendžia. Tačiau problemų neišspręs nei rinkimų sistemos keitimas, nei deputatų skaičiaus mažinimas ir pan. Tai yra daugiau tik laikinos, trumpalaikės žmonių nepasitenkinimo esama padėtimi sumažinimo priemonės.

Pagrindinė priežastis kodėl neatstovaujami rinkėjų interesai, kodėl egzistuoja nemaža korupcija ir kitos problemos yra ta, kad Lietuvoje neveikia tiesioginė demokratija, kuri yra vienintelė išrinktų atstovų kontrolės priemonė. Tai yra ne tik Lietuvos problema, ji egzistuoja visose valstybėse, kuriose nėra veikiančios tiesioginės demokratijos, kuriose yra tik atstovaujamoji demokratija.

Kai valstybėje piliečiai turi tik teisę balsuoti rinkimuose bei pasirinkti kandidatą ar partiją, kurie už juos priims sprendimus, bet po rinkimų neturi priemonių kontroliuoti savo išrinktų atstovų ir patys spręsti valstybės ar savivaldybės klausimus, tautos atstovams sudaromos sąlygos atstovauti tiems, kuriems naudinga atstovauti, tai yra organizuotoms ir pinigų turinčioms interesų grupėms, priimti įstatymus ir sprendimus, kurie atstovauja nedidelių oligarchinių grupuočių interesus ir dažnai yra nenaudingi valstybei bei visuomenės daugumai. Tai yra vien tik atstovaujamosios demokratijos egzistavimas leidžia atsirasti oligarchiniam valdymui.

Visai kitaip yra valstybėse, kuriose veikia tiesioginė demokratija. Tai įrodo Šveicarijos, kurioje egzistuoja mišri – tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija, pavyzdys. Tiesioginė demokratija suteikia pirmenybę visuomenės gerovei, kurią nustato neorganizuotų piliečių visuotinis balsavimas. Kadangi tokių piliečių yra dauguma, todėl atskiros organizuotos grupės su savo siaurais interesais pralaimi, skirtingai nuo valstybių, kuriose sprendimus priima šimtas ar keletas šimtų deputatų.

Tiesioginė demokratija yra pati efektyviausia kovos prieš korupciją priemonė, prieš kurią per kiekvienus rinkimus žada kovoti kandidatai ir partijos, ir kurių populistiniai pažadai lieka tik pažadais, nes jie nepasiūlo efektyvių kovos prieš korupciją priemonių.

Referendumai gali užkirsti kelią korupcinių įstatymų ir sprendimų priėmimui. Merą, ministrus, savivaldybių tarybų ir parlamento deputatus, kad priimtų atskiriems asmenims ar organizuotoms interesų grupėms reikalingus sprendimus, galima nupirkti, bet visų Lietuvos ar savivaldybės gyventojų nenupirksi.

Kad Lietuvoje veiktų tiesioginė demokratija, kuri Konstitucijos 4 straipsnyje yra parašyta pirmoje vietoje, o tai reiškia, kad įstatymų leidėjas (Tauta) jai suteikė didesnę reikšmę ir vaidmenį nei antroje vietoje įrašytai atstovaujamajai demokratijai, reikia, kad piliečiai galėtų lengvai pasinaudoti konstitucine referendumų inicijavimo teise. Tai yra reikia sumažinti referendumo inicijavimui reikalaujamų parašų skaičių. Dabar Konstitucijoje nurodytas 300 tūkst. parašų skaičius yra beprotiškai didelis, užkertantis kelią tiesioginės demokratijos veikimui.

Referendumų iniciatyvoms siūloma taikyti skirtingus reikalavimus konstituciniams ir kitiems klausimams:

„Nacionalinis referendumas taip pat skelbiamas, jeigu to reikalauja įstatymo nustatytas piliečių, turinčių rinkimų teisę, skaičius:

a) konstitucinis referendumas, reikalaujant ne mažiau kaip (50-100 tūkst.- skaičiaus dydis yra diskusijos objektas) piliečių. Piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatomas 18 mėnesių terminas;

b) paprastas referendumas, reikalaujant ne mažiau kaip (25-50 tūkst.- skaičiaus dydis yra diskusijos objektas) piliečių. Piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatomas 9 mėnesių terminas.“

Jeigu valstybės referendumą turime, kai kada išrinkti atstovai jį paskelbia, kai jiems reikia ir yra naudinga, tai savivaldos gyventojai išvis neturi sprendimo teisės savivaldybės klausimais nes Konstitucijoje nėra įteisinto vietos referendumo.

Vietos referendumas tikriausiai yra net svarbiau už valstybės referendumą, nes jame sprendžiami gyventojams patys artimiausi, reikalingiausi ir geriausiai suprantami ūkiniai klausimai. Todėl siūloma Konstitucijos 9 straipsnį papildyti:

„Vietos referendumą skelbia savivaldybės taryba arba meras savo iniciatyva, arba reikalaujant ne mažiau kaip 5 procentams piliečių, turinčių rinkimų teisę ir gyvenančių atitinkamoje teritorijoje. Piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatomas 9 mėnesių terminas.

Prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams vietos referendumai yra draudžiami.“

Nors vietos referendumas yra labai reikalingas, bet jo įteisinimui kliūtis gali būti ne tik tos jėgos, kurios nenori gyventojams atiduoti valdžios, bet ir kai kurių žmonių sąmonėje slypintis baubas, kurį reikėtų išvyti. Kai kurie žmonės naiviai mano, jog vietos referendumu gali pasinaudoti antivalstybinės jėgos ir pasikėsinti į teritorijos vientisumą. Jeigu geriau paanalizuotų istoriją, tai suprastų, kad teritorijų atsiskyrimai nuo valstybės, prijungimai prie kitos įmanomi tik tada, kai yra galingos išorinės ar vidinės jėgos parama, parlamentų ar referendumų sprendimai yra tik priedas, veiksmo teisėtumo vaizdo sudarymas:

a) 1940 metais Lietuva prijungta prie TSRS pasinaudojant parlamentu, tai yra veiksmą bandyta įvilkti į teisinę formą, už viso šio farso stovėjo galinga išorinė jėga - TSRS;

b) Kosovo atplėšimą nuo Serbijos įteisino Kosovo parlamentas. Bet jis būtų neįmanomas, jeigu jo nebūtų rėmusi galinga Vakarų jėga;

c) Krymo referendumas, kuris nebuvo galimas, kadangi nebuvo numatytas Ukrainos įstatymuose, būtų pamirštas ir nebūtų turėjęs jokios tolesnės eigos, kaip ir Katalonijos referendumas, kurio aktyviai ir atvirai nepalaikė jokia galinga išorinė jėga, jeigu ne branduolinės valstybės – Rusijos interesas ir parama.

Visais atvejais teisinės ar tariamai teisinės priemonės buvo tik širma, kadangi jos neturi galios atimti iš valstybių teritorijas, įvykdyti perversmus ir pan., jeigu už to nestovi suinteresuota galinga, dažniausiai išorinė, jėga. O, kai separatistines jėgas remia galinga išorinė jėga, tai net, kai valstybės įstatymuose nėra referendumo instituto, neteisėtas referendumas gali būti surengtas ir jo sprendimai įvykdomi.

Dažnai atstovaujamosios demokratijos šalininkai teigia, kad tiesioginė demokratija brangiai kainuoja. Bet šveicarai tokiems tiesioginės demokratijos kritikams atkerta, kad referendumų institutas net leidžia sutaupyti pinigus, kadangi nesant jo atstovaujamosios demokratijos šalyse rinkėjų nekontroliuojami politikai daugiau iššvaisto valstybės ir savivaldybių pinigų nei jų būtų išleista, jeigu egzistuotų išrinktų atstovų kontrolės mechanizmas – referendumai.

2001 metais Felsas ir Kirhgasneris išanalizavo kokią įtaką turėjo privalomi finansiniai referendumai Šveicarijos 26 kantonų išlaidoms nuo 1986 m. iki 1997 m. Nustatyta, kad esant toms pačioms sąlygoms kantonuose, kuriuose vyko finansiniai referendumai, išlaidos buvo mažesnės (6,5 proc.) nei kituose kantonuose.

Finansiniai referendumai didelę įtaką turi ir biudžeto įsiskolinimui. Išanalizavus 131 stambias Šveicarijos komunas, nustatyta, kad bendra biudžeto skola skaičiuojant kiekvienam gyventojui yra 45 procentais mažesnė miestuose, kuriuose vyksta finansiniai referendumai lyginant su miestais, kuriuose nėra tokių referendumų.

Atlikus JAV valstijų tyrimą, gauti analogiški rezultatai. Nustatyta, kad valstijos, kuriose dėl kiekvienos paskolos reikalingas referendumas, biudžeto įsiskolinimas yra 33 proc. mažesnis nei valstijose, kuriose veikia tik atstovaujamoji demokratija.

Taip pat nustatyta, kad nebūtina, jog referendumai vyktų, vien tik referendumo instituto egzistavimas drausmina politikus, kadangi jie suvokia, jog priėmus sprendimą, kuriuo netaupiai būtų naudojami Šveicarijos kantono pinigai, gyventojai lengvai pakeis tokį politikų sprendimą, todėl nėra prasmės priimti sprendimų, kuriems nepritaria gyventojai.

Galima neabejoti, kad Šveicarija šiandien būtų visai kitokia, jeigu ne 19 amžiuje priimti teisingi sprendimai dėl valstybės valdymo.

Tiesioginės demokratijos įteisinimo Šveicarijoje pradžia buvo 1831 m., kai Sankt Galeno kantono žmonės buvo pasirengę su ginklu išsikovoti teisę priimti įstatymus. Tačiau to neprireikė, nes konstitucijos rengėjas pats įtvirtino tautos veto – tautai buvo suteikta teisė per tam tikrą laiką balsavimu patvirtinti arba atmesti parlamento priimtus įstatymus, taip pat įtvirtino, kad bet kurie Konstitucijos pakeitimai galimi tik privalomu referendumu. Vėliau tautos veto pritaikė kiti kantonai.

Šiandien Šveicarija, kurioje veikia stipri tiesioginė demokratija, yra turtinga valstybė, kurios 80 procentų gyventojų yra patenkinti valstybės santvarka. Ir tai suprantama, nes šveicarai gali įtakoti valstybės politiką ir spręsti, politinis elitas neturi galimybės blokuoti iš piliečių kylančias iniciatyvas, o parlamento sprendimus, kurie neatitinka daugumos interesų, piliečiai gali atmesti arba pakeisti.

Šveicarijoje gyventojai nelaikomi kvailais priimti sprendimus, kaip tai daroma Lietuvoje, kai yra menkinamas žmonių protinis sugebėjimas balsuoti referendumuose, nors Šveicarijos žmonės beveik niekuo nesiskiria nuo Lietuvos žmonių, skiriasi tik galbūt per ilgą laiką išugdytu atsakomybės už savo valstybę ir jos ateitį jausmu, kuri pasireiškia aktyviu dalyvavimu priimant sprendimus referendumuose.

Juokingai atrodo, kai iš tos pačios visuomenės į Seimą patekęs asmuo, staiga tampa protingu įstatymams ir sprendimams priimti, visų sričių specialistu, o iki tol jis buvo laikomas nesugebančiu balsuoti referendumuose. O juk referendume priimti konkretų sprendimą ar įstatymo pataisą, pavyzdžiui, ar partijoms teikti „pašalpas“ iš valstybės biudžeto, ar ne ir pan. yra daug lengviau nei rinkimuose pasirinkti partiją ir kandidatą, kai reikia ne tik daug laiko domėtis ir rinkti informaciją apie kandidatą, jo pažiūras, bet ir turėti geras psichologines žinias, mokėti skaityti kūno kalbą ir turėti kitus sugebėjimus, kad galėtum perprasti koks tai yra žmogus, kai neretai ir pats žmogus apie save visko nežino, nes žmogus yra per daug sudėtinga būtybė.

Dažnai referendumuose priimti sprendimai yra geresni nei parlamentuose, kadangi rinkėjai balsuoja slaptai ir jiems nereikia už savo balsavimą atsiskaityti prieš frakciją, partiją, jiems negresia, kad už netinkamą partijai balsavimą per rinkimus iš partijos negaus paramos, nors balsavo pagal savo sąžinę, priėmė valstybei ir visuomenei, o ne pinigų turinčiai asmenų grupei naudingą sprendimą. Be to, rinkėjas balsuoja už savo interesus, žiūrėdamas toli į ateitį, kokią įtaką tas sprendimas turės jo vaikų gyvenimui. Kai tuo tarpu deputatų matymas apsiriboja kadencija, už savo balsavimą siekia naudą gauti čia ir dabar, o ne kažkada toli ateityje.

Mokslo ir technikos išsivystymas per šimtą metų smarkiai pažengė į priekį, tačiau politinė sistema nė kiek nepatobulėjo. Kaip ir anksčiau sprendimus priima nedidelė grupė žmonių, tai yra vis dar vyrauja nedemokratinis valdymas, nepaisant to, kad šiandien yra visos techninės galimybės kitokiai politinei sistemai, valstybės ir savivaldybių valdymui, kad piliečiai, savivaldybių gyventojai galėtų lengvai įsitraukti į sprendimų priėmimą. Dabar technologijos leidžia balsuoti net neišėjus iš namų.

Viltana Šakenytė