Jau kuris laikas turime savo herbą, netgi pasirodė ir vietinė valiuta - tad kada skelbsime respubliką? Reikia pasakyti, kad tai nėra vien tik paikas pokštas,. Tai puiki medžiaga pamąstymams apie savivaldos tobulinimą. Pažiūrėkime, ką byloja Lietuvos istorija...   .

Perlojos respublika – Lietuvos istorijos fenomenas

 Rūta Vaitkevičiūtė  Valstiečių laikraštis

Beveik prieš 100 metų, kai Lietuvoje dar tik puse lūpų buvo svarstoma apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, Varėnos rajone, ant Merkio upės kranto įsikūrusio Perlojos kaimelio gyventojai įkūrė savo savivaldą.

Neapsikentę kaizerinės Vokietijos karių ir bolševikų plėšikavimo, gyventojai 1918 m. sudarė 50 vyrų savigynos būrį ir pradėjo patys ginti savo namus, o lapkričio 13 d. susirinko į visuotinę sueigą, paskelbusią nepriklausomą Perlojos respubliką. Šis unikalus Lietuvos istorijos faktas bus minimas Vilniuje, Kaune ir pačioje Perlojoje. Minėtam įvykiui 1993 m. dokumentinę juostą skyrė režisierius Vytautas V.Landsbergis.

"Kūriau dokumentinį filmuką „Perlojos respublika“ apie vieną žavų Dzūkijos miestelį, kuris neapsikęsdamas karo suirutės, plėšimų ir grobimų, 1918 m. įsikūrė savo respubliką, apsiginklavo, išsirinko prezidentą, išsileido itin moralią Konstituciją, kurioje tarp kitko buvo numatyta, kad vyrui, iškeikusiam žmoną, grėsė kalėjimas, t.y. Perlojos prezidento rūsys, ir t.t. Perlojos respublika gyvavo kelerius metus, ir niekas – ne tik lenkai, vokiečiai, rusai, bet ir Lietuvos kariuomenė nesugebėjo jos pasipriešinimo palaužti!“ - pasakoja režisierius.

Svarbiausia „visuomenės reikalas“

Sueigoje dalyvavę Perlojos parapijai priklausančių kaimų atstovai paskelbė, kad okupacinė vokiečių valdžia neteisėta, ir išsirinko parapijos komitetą. Jo pirmininku, dažnai dar tituluojamu Perlojos respublikos prezidentu, išrinktas Jonas Česnulevičius, prieš tai vadovavęs vyrų savigynos būriui. Išmintingai prie komiteto darbo prisidėjo ir kunigai I. Šopara bei J. Čaplikas.

Perlojos respublika turėjo net savo pinigus ir antspaudą su herbiniu kunigaikščio Perliaus atvaizdu. Veikė teismas, tvarką palaikė 6 vyrų milicija, surasta vieta ir daboklei. Iš 300 ginkluotų vyrų sudaryta kariuomenė sugebėjo atremti ne vieną puolimą. Savo kovingą dvasią perlojiškiai demonstravo ir vėliau, kai pokario metais į partizanus išėjo keliasdešimt kaimo vyrų.

Naujoji savivalda paskelbė, kad pagrindinis jos veiklos principas - „visuomenės reikalas“, o „valdymo forma: visi aukščiausieji valdymo organai arba tiesiogiai renkami, arba atstovaujamų organų sudaromi“. Taigi 90-ies metų senumo įvykiai – puikus patikimos savivaldos ir demokratijos pavyzdys.

Valdžios dėmesys žmonių skriaudoms ir ginčams

Perlojos respublikos prezidento J.Lukoševičiaus užrašai ir dar gyvi senoliai liudija apie tai, kad įkūrus savivaldą pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas. Pavyzdžiui, pavogus arklį, teismas reikalaudavo jį grąžinti šeimininkui ir dar sumokėti 500–700 markių bei praleisti 10–15 parų daboklėje.

Už tai, kad vienas perlojiškis viešai keikė moterį, vadino ją paleistuve, teismas nusprendė, kad vyras sekmadienį, kai visi išeina iš bažnyčios, nukentėjusiosios turi viešai atsiprašyti. Priešingu atveju, jam teksią kelias paras praleisti kalėjime.

Teismo paslaugomis naudojosi ir nesutariančios poros. Teisėjai, išnagrinėję vienos šeimos nesutarimus, nusprendė siųsti pas juos milicininką, kad šis įkrėstų „skūron svetimoteriaujančiam“, o teismo pirmininkas dar pagąsdino porą. Viskas baigėsi tuo, kad šeima susitaikė.

Sovietmetį atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas

Beveik 700 gyventojų dabar turintis kaimelis didžiuojasi Vytauto Didžiojo paminklu. Sovietiniais laikais skulptūrą bandyta dukart nugriauti. Pirmą kartą ją apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tąkart paminklą apgynė susirinkę perlojiečiai.

Šeštame dešimtmetyje buvo sumanyta paminklą susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko stovėti. Negana to, 1968 m. jis buvo restauruotas (panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės), o 1971 m. paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.

Taip ir stovėjo visą sovietmetį tarsi laisvės simbolis Vytauto Didžiojo paminklas, ant kurio lentos užrašyti žodžiai: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“.

Komentaras

Perlojos Respublikos gyvavimas baigėsi taip: LR paskelbė nepriklausomybę, baigėsi I pas. karas, o kartu ir visų tų vokiečių, lenkų, bermontininkų puldinėjimai, taigi nebeliko būtinybės gintis nuo plėšikų ir perlojiškiai nusprendė prisijungti prie susikūrusios Lietuvos Respublikos. Po to neužilgo atkeliavo Želigovskio lenkai ir per Perloją ėjo fronto linija, o po visko - siena. Taip visą tarpukario laiką Perloja ir liko padalinta - vienoje pusėje Merkio - Lenkija, kitoje - Lietuva. Lenkijos pusės perlojiškiai sekmadieniais netgi turėjo keliauti mišioms į Varėną. Dėl to Varėnos bažnyčioje ir mano tėvo gimimo liudijimas išduotas. Vytauto paminklą perlojiškiai už savo lėšas pastatė Lietuvos pusėje ir įmūrijo į jį bėgius tam, kad lenkai nenugriautų. O galiausiai tie bėgiai apsaugojo Vytautą ir nuo sovietų.