Neparduokime Lietuvos
2013 m. rugpjūčio 17 d.

NUOMONĖ

Visais laikais, kol Lietuva buvo nepriklausoma valstybė. Užsieniečiai neturėjo teisės įsigyti jos žemės.

Net Abiejų Tautų Respublikos, kuri laikoma konfederacija ar federacija, laikais lenkai nega­lėjo įsigyti Lietuvoje nekilnojamojo turto. Dėl to, nors dauguma Lietuvos bajorų ir sulenkė­jo, nevyko masinė lenkų imigracija į Lietuvą. Ir dėl to mes išlikome kaip tauta.

Buvau Baltų krivūlėje Kražiuose. Jos metu viena moteris, kurios dukra dirba Kuveite, pasa­kojo, jog Kuveite užsieniečiai net buto negali įsigyti.

Teko bendrauti su iš Anglijos grįžusiais emigrantais. Jie teigia, kad Anglijoje privačios že­mės iš viso nėra – visa žemė priklauso tik karalienei, t.y. valstybei. Žemę galima išsinuomo­ti 100 metų, nuomos teisę perduoti kitam asmeniui, palikti paveldėtojams ir panašiai. Ta­čiau, apie žemės pardavimą užsieniečiams nėra net kalbos.

Stojimo į Europos Sąjungą sutartyje numatyta, kad Lietuvos žemės turės būti parduoda­mos užsieniečiams nuo 2014 – ųjų metų. Tai žinodami spekuliantai pigiai prisipirko iš var­gingesnių žmonių žemės ir dabar tikisi ją brangiai parduoti užsieniečiams. Dėl to jų statyti­niai Seime triūbija, kad žemę parduoti užsieniečiams verčia sutartis su Europos Sąjunga ir, kad to pakeisti nebeįmanoma. Tačiau, ar tikrai taip yra?

Mano nuomone, stojimo į Europos Sąjungą sutartis nebegalioja, nes tos Europos Sąjun­gos, kuri buvo mums į ją stojant, nebėra. 2003 – iaisiais mes įstojome į Europos sąjungą, kuri savo esme buvo Europos valstybių sąjunga.

2009 metais įsigaliojo Lisabonos sutartis, pagal kurią Europos Sąjunga tapo federacija ar net imperija, kaip iš tribūnos teigė jos prezidentas Jose Manuel Durao Barroso.

Vadinasi, subjekto, į kurį įstojome referendumo keliu, nebėra, tad ir sutartys su tuo subjek­tu nebegalioja.

Be to, būti valstybių sąjungoje ir būti imperijoje yra visiškai skirtingos būklės, susijusios su tautos ir valstybės suverenumu, o tautos ir valstybės suvereniteto įgavimo ar atsisakymo klausimai gali būti sprendžiami tik referendumo keliu.

Lisabonos sutartis referendumu patvirtinta nebuvo, vadinasi, ji Lietuvoje negalioja. Tad, po 2009 metų Lietuva turi teisę nevykdyti bet kokių Briuselio nurodymų.

Pokalbiuose su kai kuriais verslininkais buvo išsakyta nuomonė, kad ir lietuviai galės nusi­pirkti žemės, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tačiau, kokia tikimybė didesnė – ar kad lietuviai su­pirks Vokietijos žemes, ar kad vokiečiai supirks Lietuvos žemes?

Visų pirma, ir Vokietijoje užsieniečiui nėra lengva įsigyti žemės, nors ir deklaruojama, kad galima. Norintis įsigyti žemės užsienietis turi būti mažiausiai 5 metus išgyvenęs Vokietijoje.

Be to, jis turi pateikti įrodymus, kad turi galimybių verstis žemės ūkiu – turi žinių, lėšų, technikos...

Vienas pagrindinių šalies žmonių turtingumą parodančių rodiklių yra vidutinis darbo užmo­kestis per metus. 2010 – aisiais lietuvis vidutiniškai uždirbo 24 978 litų, vokietis – 146 399 litų, apie 6 kartus daugiau.

Žemė Vokietijoje yra apie 10 kartų brangesnė nei Lietuvoje. Vokietijoje yra 82 milijonai gy­ventojų, Lietuvoje – 3 milijonai gyventojų, t. y. apie 27 kartus mažiau. Vadinasi, tikimybė, kad vokiečiai supirks Lietuvos žemes yra 1 620 (6 x 10 x 27) kartų didesnė nei tikimybė, kad lietuviai supirks Vokietijos žemes.

Be to, Europos Sąjungoje ne vien Vokietijos ūkininkai yra turtingi. Ar mums reikia, kad Lie­tuvos ūkininkai taptų užsieniečių samdiniais savo tėvynėje?

Egidijus SINKEVIČIUS