Tobuliname demokratiją

                                  Piliečio politinis veiksnumas

Pagal Civilinį kodeksą asmuo visišką civilinį veiksnumą įgyja sulaukęs pilnametystės, t.y. aštuoniolikos metų, o tai reiškia, kad tada jis jau gali savo veikomis įgyti teises bei prisiimti pareigas. Neveiksniu gali būti pripažintas asmuo, kuris dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Sulaukęs pilnametystės pilietis taip pat įgyja ir visas politines teises. Pagal Konstituciją viena iš svarbiausių piliečio – valstybės, kuri dar vadinama politine bendrija, nario, politinių teisių yra teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus.

Tikriausiai ne veltui Konstitucijoje pirmoje vietoje įtvirtinta teisė valdyti savo šalį tiesiogiai, nes demokratija reiškia žmonių valdžią ir yra valdymo forma, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti valstybės valdyme, priimti sprendimus ir tuo skiriasi nuo diktatūrinės valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienam asmeniui, vienai klasei ar tam tikrai grupei. Juk Lietuvos Konstitucijos 1 straipsnyje deklaruojama, kad Lietuva yra demokratinė valstybė.

Šiemet pavasaryje minėjome 23-ąsias Nepriklausomybės metines. Amžius jau gerokai perlipęs pilnametystę. Bet ir praėjus tiek metų piliečiai vis dar yra politiškai neveiksnūs, t.y. negalintys priimti sprendimų, išskyrus tais klausimais, kuriuos jų išrinkti atstovai – globėjai ar rūpintojai jiems leidžia. Bet dėl to, kad demokratinėje valstybėje tiek metų augę ir gyvenę piliečiai vis dar yra politiškai neveiksnūs galbūt jų kaltinti labai nereikėtų.

Pradžioje, kada buvo priimama Konstitucija, piliečiai dar buvo politiškai ir pilietiškai nesubrendę, o vėliau jų veiksnumą jau ribojo įstatymas, nustatęs tokią referendumo parašų kvotą, kad per 20 metų nė vienai piliečių, panorusių būti politiškai veiksniais ir, kaip Konstitucijos 9 straipsnyje nurodyta, spręsti svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, grupei nepavyko šį parašų barjerą įveikti.

O ir Tata, globėjai bei rūpintojai vis sako, kad jie yra daug protingesni už Tautą, nepaisant to, kad kai kurie iš jų vidurines mokyklas tik baigę, o gali būti ir nebaigę, arba mokėsi aukštosiose mokyklose, rengiančiose aktorius, muzikus, režisierius, sporto trenerius ir pan. Tai yra į Seimą išrinkti atstovai nelabai ir skiriasi nuo likusios visuomenės dalies.

Pagal protinius sugebėjimus išrinkti atstovai gali net nusileisti Tautai. Dažnai paprastas, žemę dirbantis kaimietis mąsto daug protingiau, racionaliau nei Seime sėdintis išrinktas atstovas. Nors, tikriausiai, Seimas yra kažkokia stebuklinga vieta, į kurią patekę neišsilavinę arba turintys profesijas visiškai nesusijusias su įstatymų leidyba žmonės, staiga automatiškai tampa ir protingais, ir viską žinančiais bei suprantančiais, ir gali įstatymus leisti, nors neturi net elementarių teisės pagrindų.

Visus išrinktus atstovus ir jų politines organizacijas galima suprasti, kodėl jie piliečius nori įtikinti, kad Tauta yra kvaila. Jie nenori prarasti valdžios, nenori, kad jų globojamieji taptų savarankiškais ir iš jų atimtų neribotą valdžią ir galiausiai pradėtų juos kontroliuoti. Todėl tik ant rankos pirštų galima suskaičiuoti partijas, kurios parėmė P.Šliužo inicijuojamą referendumą. O dar mažiau partijų, kurios aktyviai įsijungė į parašų rinkimą.

Iš visų partijų labiausiai tikros demokratijos bijo ir nenori Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partija. Tai parodė Seime spalio 1 d. įvykęs balsavimas dėl referendumo, kuriame Tautos sprendimui būtų pateiktas klausimas dėl referendumui inicijuoti reikalaujamo piliečių parašų skaičiaus sumažinimo iki 100 tūkst., kai šios partijos nariai savo balsavimu nepritarė tokiam referendumui.

Tai parodė ir šios partijos prezidiumo siūlymas visiems partijos nariams nepalaikyti referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir nedalyvauti referendumo organizavimo grupėse.

Bet ne vien tik partijos menkina Tautos protinius sugebėjimus, tačiau ir kai kurie visuomenės veikėjai ar atskiri piliečiai. „Tauta absoliučiai nemokšiška, nes tamsi ir savanaudiška”, „Facebook“ rašo N.Oželytė. Todėl ji valdžią vykdo per savo atstovus. Kitaip tariant, Lietuvos piliečiai yra arba vaikų protinio lygio, arba silpnapročiai, t.y. neveiksnūs, todėl jiems reikalingas atstovavimas – globėjai arba rūpintojai. Bet tada apskritai, ar rinkimai yra galiojantys ir išrinkti atstovai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja tokia silpnaprotė Tauta? Pagal įstatymą rinkimuose neleidžiama balsuoti neveiksniems piliečiams.

Didžioji pagyvenusių žmonių gyvenimo dalis praleista totalitarinėje valstybėje, kurioje už juos mąstė, už juos sprendė ir jais rūpinosi komunistų partija. Todėl galima suprasti, kai jie nesupranta, kad demokratija ir yra tam, kad piliečiai dalyvautų valstybės valdyme, referendumuose priimdami sprendimus vienais ar kitais valstybei ar administraciniam teritoriniam vienetui svarbiais klausimais.

Priešingu atveju, kam demokratija reikalinga. Kad būtų galima balsuoti rinkimuose? Bet rinkimai yra visose diktatūrinėse valstybėse, balsuok kiek tik nori. Autokratinėse valstybėse net skatina rinkėjus balsuoti, diktatoriui paprastai svarbu, kad kuo daugiau žmonių balsuotų ir jo valdžia būtų legitimesnė.

Gal kiek labiau stebina jauni, išsilavinę piliečiai, kurie augo ne sovietinėje Lietuvoje. Bet ir juos galima suprasti, kodėl jie nenori būti politiškai veiksniais. Juk tiek metų kartotas melas, kad demokratija yra rinkimai, jau tapęs tiesa. Pabalsuok vieną kartą į 4-5 metus ir būk ramus, viskuo pasirūpins ir nuspręs išrinktas atstovas.Todėl kitoks gyvenimas, be globėjų, rūpintojų ar turto administratorių sunkiai įsivaizduojamas.

Todėl dėl aukščiau išdėstytų priežasčių dabar parašus referendumui renkantys aktyvūs piliečiai ir susiduria su griežtai prieš referendumą pasisakančiais žmonėmis, net pasitaiko, kad ir su besityčiojančiais iš parašų rinkėjų ir referendumo, kaip demokratijos instrumento, idėjos. Į nesąmoningus piliečius galima žiūrėti pritaikant perfrazuotą posakį: ką tu iš neveiksnaus paimsi, o sąmoningai kenkiantiems ir trukdantiems politiškai veiksniems piliečiams įgyvendinti savo politines teises yra teisinė atsakomybė.

Pabaigai, pažiūrėkime, kaip tiesioginė demokratija veikia Šveicarijoje, kad įsivaizduotumėme ką reiškia, kada piliečiai yra politiškai veiksnūs, ir tiesioginės demokratijos naudą.

Šveicarijoje gyvena apie 8 mln. gyventojų. Konstitucinių klausimų referendumų inicijavimui reikia surinkti 100 tūkst. rinkėjų parašų, parašų rinkimo terminas yra 18 mėnesių. Šveicarijoje įvyksta keletas referendumų per metus. Tai yra ne kiekvieną mėnesį, kaip V.Landsbergis savo paskleistuose referendūmuose įsivaizduoja.

Paimkime referendumų pavyzdžius, kuriuose galbūt slypi atsakymas, kodėl Šveicarija yra turtinga valstybė, kurioje vidutinis darbo užmokestis daugiau kaip 4000 dolerių.

Šiais metais Šveicarijos vienas kantonas balsavo referendume dėl žiemos Olimpiados surengimo 2022 metais. Maždaug trečdalis kantono rinkėjų pasisakė prieš, nes mano, kad toks renginys yra brangus ir prasmės neturintis malonumas. Toks referendumas Šveicarijoje yra ne pirmas. 2002 m. Berno kantono gyventojai taip pat pasisakė prieš Olimpiadą, kuri turėjo vykti 2010 m.

Šiais metais Šveicarijos piliečiai pritarė iniciatyvai, kurios šūkis buvo “Prieš sukčiavimą, godumą ir neuždirbtas pajamas”, t.y. referendume nusprendė, kad kompanijų vadovų atlyginimai ir premijos turi būti apriboti.

Atliktas Šveicarijos 25 kantonų tyrimas, kuriame buvo analizuojamos vyriausybių išlaidos už 100 metų laikotarpį, parodė, kad kantonuose, kuriuose egzistuoja teisė rengti referendumus finansų klausimais, ir jie vyksta automatiškai kiekvieną kartą, kai vyriausybė viršija biudžetą, išlaidos yra maždaug 12 procentų mažesnės.

Taip pat tyrimas nustatė, kad kuo mažiau reikia surinkti parašų referendumui ir dėl to yra lengviau užkirsti kelią vyriausybės projekto įsigaliojimui, tuo yra mažesnės kantono išlaidos. O pats tokio referendumo egzistavimas yra prevencinė priemonė, trukdanti politikams švaistyti pinigus, nes politikai supranta, kad rinkėjai lengvai jų sprendimą gali pakeisti.

Dažnai girdimas argumentas, kad referendumai brangiai kainuoja. Prancūzijos Vidaus reikalų ministro pavaduotojas, ekonomikos profesorius I.Blo į klausimą, ar Šveicarijai ne per brangiai kainuoja jos meilė demokratijai, atsakė, kad referendumų kaina yra minimali lyginant su nauda, kurią referendumai duoda visuomenės finansų valdymo srityje. Jis teigė, kad valstybėms, kuriose yra įvestas tiesioginės demokratijos instrumentas, būdingas didelis ekonomikos augimas bei pateikė JAV Vakarų ir Rytų pakrančių skirtingo vystymosi pavyzdį.

Neseniai internete pasklido informacija, kad Šveicarijoje įvyks referendumas dėl valstybės pajamų paskirstymo, t.y., kad kiekvienas suaugęs šveicaras galėtų turėti teisę į „pagrindines pajamas”, kurios yra 2800 dolerių per mėnesį. Žiniasklaida šveicarų referendumą pavadino žodžiu, kuriuo Lietuvoje, kaip baubu, daug metų gąsdinama, t.y. referendumu už komunizmą.

Bėgant metams, žmonės politiškai bręsta, išauga iš vaikų amžiaus, įgyja patirties, įgauna proto, kuris reikalingas veiksniam žmogui, ir jiems jau senelių ar net jaunuolių sekamos pasakos apie baisius „referendūmus” ir kitus baubus atrodo visai nebaisios, bet net juokingos. Jomis gąsdinti galima nebent tik vaikus ar suaugusius, kurių protinis išsivystymas, kaip vaikų.

Lietuvos demokratija jau seniai yra pilnametė ir dauguma piliečių išaugę iš pasakų amžiaus. Ar nemanote, kad per ilgai buvome politiškai neveiksniais, kad per ilgai valstybę ir jos turtą valdyti bei tvarkyti buvome patikėję išrinktiems atstovams - globėjams, rūpintojams ar turto administratoriams, kurie turtą taip patvarkė ir pasirūpino jį išparduoti, neretai pusvelčiui, kad iš tų sandorių nepajutome jokios naudos, o ir turto sąlyginai nedaug beturime.

Todėl gal jau laikas, kaip šveicarams, tapti politiškai veiksniais ir pradėti tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme ir rūpintis mūsų valstybės turtu. O kad galėtume įgyvendinti savo politinę teisę – priimti sprendimus valstybei ir visuomenei svarbiais klausimais, tereikia labai nedaug - savo parašu prisidėti prie to, kad referendumas įvyktų.

O jau kokį sprendimą referendume priimsime, tai yra kiekvieno referendume balsuojančio valia bei pasirinkimas. Referendume svarbu dalyvauti. Tai yra kiekvieno save gerbiančio, politiškai veiksnaus piliečio pareiga ir garbė.

Viltana Šakenytė, 2013 m.