Alia ZINKUVIENĖ

Vienas iš kiečiausių kandidatų į prezidentus Gitanas Nausėda

Slaptas skandinavų planas jau vykdomas

Netrukus pamiršime, kaip maloniai šlama grynieji pinigai. Valdžiai ir bankams verčiant žmones naudotis kortelėmis ir elektronine bankininkyste, visos operacijos su grynaisiais brangsta tiesiog akyse. Nuo kovo 13-osios SEB banko klientai dar labiau pajuto kainų šuolį. O baisiausia, kad pasipriešinti tam nėra jokių galimybių.

SEB bankas nuo kovo 13 d.padidino kai kuriuos savo paslaugų įkainius. Pinigų pervedimas visomis valiutomis banke didės nuo 3 iki 5 eurų. O štai nerezidentams atsidaryti sąskaitą kainuos nebe 100, o 200 eurų. Į sąskaitą įnešti grynųjų pinigų iki šiol kainavo 0,15 proc. nuo sumos ir 1,5 euro. Po pusantro mėnesio tokia operacija kainuos 0,3 proc. ir 5 eurus.

Brangs ir noras banko skyriuje sudaryti lizingo sutartį. Dabar tokia paslauga kainuoja mažiausiai 150 eurų, o nuo kovo 13 d. teks mokėti mažiausiai 250 eurų. „Luminor“ (buvęs DNB) banke pervedimai grynaisiais pinigais brango nuo 2,5 iki 3 eurų. Tiek pat brango ir pervedimai kita valiuta. Ne Europos Sąjungos rezidentams sąskaitą atsidaryti kainuoja nebe 50, o 100 eurų. Ir tai tik keletas pavyzdžių.

Pasak ekonomisto Gitano Nausėdos, bankai yra atsidūrę spąstuose, nes iš kažko reikia uždirbti pinigus. „Taip auklėjama visuomenė, kad nedarytų atvirų nesąmonių. Dalis žmonių niekaip negali atsisakyti grynųjų pinigų paslaugos. Atrodo, kad be jų tarsi ryšys su gyvenimu baigiasi. Dėl to įjungti paskatų mechanizmus yra gerai. Grynųjų naudojimas turėtų būti brangus ne tik laiko, bet ir finansine prasme“, – teigė žinomas ekonomistas. Tai gal žmonės uždirbs laikydami banke indėlius? Ne.

G.Nausėda gerų naujienų nežadėjo norintiems taupyti, kadangi artimiausiu metu palūkanos veikiausiai nedidės. 

Buvome įstumti į bankų glėbį, o dabar jie lupa mums devintą kailį Atgrasymas nuo grynųjų Lietuvoje vyksta jau keliolika metų: iš pradžių švelniai pagąsdinant, kad juos bet kada gali pavogti, išvilioti telefoniniai sukčiai, paskui lobistai įtikino valdžios veikėjus, kad žmonių pinigus lengviau kontroliuoti, kai atlyginimai mokami ne įmonės kasoje, o per banko sąskaitą. Tada pasiūlė atsiskaitymo korteles, elektroninę bankininkystę…

Kai nemokamomis kortelėmis ir paslaugomis buvo apdalinta kritinė masė piliečių, palengva atsirado „simboliniai“ mokesčiai už plastiko gabalėlio pakeitimą, sąskaitos aptarnavimą, atsiskaitymus internetu ir t.t. Tuo pat metu buvo masiškai uždarinėjami bankų skyriai. Galų gale visų bankų įkainiai sutartinai šovė į viršų, o valstybinis Lietuvos bankas tik karpė ausimis ir aiškino, kad negali kištis į rinką. Šiuo metu neatseikėjęs duoklės bankui, per mėnesį gali iš bankomato išsitraukti 550 eurų.

Ačiū nors už tai, kad išgryninama suma nenurėžta iki minimalios mėnesio algos dydžio. Paradoksas, bet Prancūzijoje, kaip ir Vokietijoje, ir pačioje Švedijoje grynieji taip žiauriai neapmokestinami. Londone ant kiekvieno kampo stovi valstybiniai bankomatai, kur gali įkišti bet kokio banko kortelę ir bankomatas išspjaus reikiamą pinigų sumą be jokio mokesčio.

Bet lietuviškai skandinaviškas bankas nepaleidžia iš nagų savo klientų net užsienyje. Vienas verslininkas pasakojo, kad nusiėmęs iš bankomato 450 eurų užsienio valstybėje, sulaukė skambučio iš savo banko, kodėl jis išsigrynino tuos pinigus ir kam juos panaudojo. Nieko sau, net atsiskaityti už savo pinigus reikia! Pačioje Skandinavijoje saviems klientams, beje, daug turtingiau gyvenantiems, negu lietuvaičiai, mūsiškių bankų „motinos“ netaiko tokių plėšikiškų įkainių.

O kaip gražiai buvo susidorota su lietuviškais bankais, kurie per krizę už indėlius gyventojams mokėjo padorias palūkanas. Vos tik valstybės ir Lietuvos banko rankomis su „Snoro“ ir Ūkio bankais buvo susidorota, palūkanos už indėlius smigo į rekordines žemumas. Bankai net grasino reikalausią primokėti už indėlių laikymą. Tų, kas valdo mūsų pinigus ir verčia mus vergais, viešumoje nepamatysite.

Banko vadovai išimtinai retai aiškina, kodėl didėja įkainiai, kerpamos palūkanos už indėlius, apmokestinami grynieji pinigai. Į viešumą jie siunčia samdytus vietinius patarėjus, kurie itin uoliai stengiasi pudruoti Tautai smegenis. Vienas iš tokių – Gitanas Nausėda. Kitados jis buvo Lietuvos banko valdybos narys. Nestebina, kad būtent tuo metu, kai skandinavai žengė pirmuosius žingsnius į Lietuvos rinką.

O vos tik SEB grupė 2000 metais įsigijo beveik 98 proc. Vilniaus banko akcijų, G.Nausėda iš LB valdybos peršoko tiesiai į naujų šeimininkų paskirto banko valdybos pirmininko patarėjo krėslą. Ir patarinėja iki šiol. Tiesa, ką jis patarinėja banko prezidentui, nežinia, užtat nemaža dalis piliečių, prieš dešimtmetį patikėjusių jo patarimais, žagsi iki šiol. Tūkstančiai jaunų šeimų, 2004-2007 metais suvilioti reklaminių G.Nausėdos ir kitų skandinavų bankų nupirktų „ekspertų“ pasakų, kad gyvenimą galima kurti iš paskolų, ėmė bankų lengvai dalintus kreditus būstui, tikėdamiesi gyventi kaip tikri europiečiai.

Būsto kainų burbulas pūtėsi, o didis finansininkas G.Nausėda ramino, kad tai geriausia investicija, ir būsto kainos niekada nekris. Dėl optimistinių prognozių išpopuliarėjęs ekspertas ir tada buvo įkopęs į reitingų viršūnes apklausose dėl galimų kandidatų pakeisti prezidento poste Valdą Adamkų. Tačiau krizė sugriovė daugybės būsto paskolų gavėjų gyvenimo viltis ir pačius gyvenimus, ir visi pamatė, ko verti šio galimo kandidato į šalies vadovus patarimai.

G.Nausėda tavo rinkimuose nekandidatavo. Tuo metu bankai pradėjo „žiauriąsias akcijas“ prieš būsto kreditų gavėjus. Verslą bankai irgi akimirksniu užsmaugė – visus, bent kiek pradelsusius mokėti palūkanas, varė į bankrotą, įmonių turtą išparceliuodavo savo antrinėms įmonėms. Išieškoti pinigai milijardais keliavo į Švediją, kaip ir iš Lietuvos žmonių surinkti indėliai. Patys skandinavų bankai deklaravo milžiniškus nuostolius ir mokėjo juokingus mokesčius.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Respublika.lt