·Alfonsas Kupčinskas

"Ignitis“ valdymo absurdas: valstybė turi akcijas, bet neturi galios „Ignitis grupė“ – strateginė Lietuvos energetikos įmonė, kurios misija turėtų būti aiški: užtikrinti šalies energetinį saugumą, patikimą infrastruktūrą ir sąžiningas kainas gyventojams. Tai – natūralus monopolis, be kurio neįmanoma kasdienybė.

Tokios įmonės pagal logiką ir demokratijos principus privalo būti visiškai priklausomos nuo valstybės ir tarnauti visuomenės interesui. Tačiau šiandienos „Ignitis“ valdymo modelis yra tiesiog absurdiškas. Lietuvos valstybė turi apie 75 proc. „Ignitis grupės“ akcijų, bet realiai neturi lemiamos galios spręsti dėl strategijos. Kodėl? Todėl, kad pagrindiniai sprendimai patenka į vadinamųjų „nepriklausomų“ narių rankas.

Nepriklausomi tik nuo visuomenės Įmonės valdymo struktūra sukonstruota taip, kad valstybės balsas yra „atskiestas“: Stebėtojų taryboje valstybė deleguoja vos 2–3 narius, kai nepriklausomi užima daugumą (5 iš 7, o nuo 2025 m. net 6 iš 9). Valdyba atrenkama ne valstybės sprendimu, o per „nepriklausomų“ tarybos narių organizuojamą konkursą.

Rezultatas – valstybė, turinti 75 % akcijų, neturi galimybių tiesiogiai nulemti strateginių sprendimų: nei kur statomos elektrinės, nei kokios krypties laikosi grupė, nei kaip užtikrinama elektros kaina gyventojui. Ironiška, kad vadinamieji „nepriklausomi“ nariai, kurie formaliai turėtų užtikrinti skaidrumą, realiai tampa labiausiai paveikiami interesų grupių: lobistų, konsultantų, užsienio kapitalo. Politiką paveikti sunku, bet individualų „ekspertą“ – daug paprasčiau.

Natūralių monopolijų privatizavimo klaida Energetikos tinklai, vandentiekis ar geležinkeliai yra natūralūs monopoliai. Vartotojas negali pasirinkti „kito laidų komplekto“ ar „kito vamzdyno“. Todėl tokios įmonės turi būti traktuojamos kaip viešasis gėris, o jų veikla – tiesiogiai pavaldžiai visuomenei per valstybę. „Ignitis“ modelis prieštarauja sveikam protui: valstybė formaliai atsakinga už energetinį saugumą, bet realią sprendimų teisę atidavė neaiškiems tarptautiniams „ekspertams“.

Tai primena skandinaviškų bankų atvejį: institucijos, garsėjusios skaidrumu, vėliau buvo įsivėlusios į milžiniškus pinigų plovimo skandalus. Ne todėl, kad trūko įstatymų, o todėl, kad struktūriškai atsakomybė buvo išskaidyta ir kontrolė – sušvelninta. Kas už tai moka? Visuomenė. Gyventojai, kurie moka už elektrą, neturi jokios įtakos įmonės strategijai. Valstybė, net turėdama 75 proc. akcijų, negali vienašališkai pakeisti kursą.

„Ignitis“ vadovybė tuo tarpu atsiskaito labiau kapitalo rinkoms ir „tarptautiniams standartams“, nei Lietuvos piliečiui. Išvada Tokios valdymo schemos nėra skaidrumo įrodymas – tai institucionalizuota atsakomybės išplovimo forma. Natūralūs monopoliai negali būti valdomi mišriai: arba jie tarnauja visuomenės interesui, arba pelnui. Dabartinis „Ignitis“ modelis užtikrina tik viena – kad valstybė už viską sumokės, bet realios galios neturės.