Apie kiaušinius, kurių vištos nededa

  Rukloje gyvenantį pensininką Antaną Budrį iš Rupeikio gatvės, pasirodo, žino net ir jaunimas. Vietiniai dažnas yra girdėjęs, kad šis diedukas turi įdomų pomėgį: jis gamina gražius velykinius suvenyrus - medinius kiaušinius.

  Pasak rukliečio, šis potraukis jam tikriausiai persidavė nuo senelio, kuris tuomet buvo neblogas dailidė ir mėgo drožinėti.

Šiaip Antanas yra laikomas visų galų meistru: ko imsis – tą padarys. Gyvenime išbandė įvairiausius darbus – staliaus, santechniko, sargo, krovėjo. Plušėjo kadaise garsiojoje Šiaulių televizorių gamykloje, Zoknių aerodrome ir net kultūros namuose. Buvo įstojęs į Šiaulių pedagoginį institutą, kur tikėjosi tapti fizikos mokytoju.

Supratęs, kad jį labiau traukia ne abstrakčios teorijos, o konkretus darbas, mokslus metė. Visų tų studijų nauda, kad per jas susirado gerą, meniškos sielos žmoną Antaniną, kanklininkę, kuri gyveno tame pačiame studentų bendrabutyje. Mieliausia jam buvo, kai gavo darbą pagal savo pomėgį "Tulpės" suvenyrų įmonėje medžio drožėju. Daugiausia teko gaminti reples su velniukų formos galvutėmis, skirtas riešutams gliaudyti. Skaptavo kaukes ir kitokius suvenyrus.

Persikėlus iš Kaišiadorių į Ruklą, Antanas neretai užsukdavo į Krašto muziejų. Čia jis susipažino su tautodailininke Janina Listvina, kuri ir paskatino jį meninei drožybai. Kauno meno draugijoje "Saulutė" jo darbai buvo palankiai vertinami.

Dabar Antano "meilė" - mediniai kiaušiniai. Nors jie netgi nepaauksuoti, bet verslininkų ir prekybininkų gerai vertinami. Mat jie ne tik kruopščiai ir preciziškai padaryti, bet ir išmarginti originaliais, nesikartojančiais raštais. Taigi, su realizavimu vargo neturi, na ir šioks toks priedas prie pensijos.

Be polinkio į meninę kūrybą, Budriai turi dar vieną pomėgį – keliones. Abu puikiai vairuoja automobilį, apkeliavo ne vieną buvusios Tarybų Sąjungos respubliką. Bene labiausiai įsiminė kelionė į Taškentą, kur nusibeldė pirkti naujo automobilio. Kiek nuotykių patirta plaukiant Kaspijos jūra, besikapstant per dykumas... Nuvykę jie negalėjo atitraukti akių nuo Kaukazo viršukalnių, stebėjosi kaukaziečių pagarba savo menui, tradicijoms, istorijai. Sugrįžo tada namo pilni įspūdžių ir su šeštos laidos "žiguliuku", tuo metu buvusiu labai madingu...

Antanas, kaip ir dauguma rukliečių, vasarą mėgsta uogauti, grybauti. Tik dabar iš miško jis grįžta ne tik su gamtos gėrybių krepšiais, bet ir su pluoštu nuotraukų - juk Ruklos gamta tokia nuostabi, kad prašyte prašosi įamžinama. Gamta – atgaiva meniškai Antano sielai, suteikianti polėkį kūrybai.