Pasakojama, kad gilioje senovėje didingame dvare gyveno kunigaikštis Ruklys. Jo dvaras skendėjo apsuptas tankiais šilais ir miškeliais, žaliais kloniais ir kalneliais nuostabiame Panerio aukštupyje. 

Ir būtų gyvenęs laimingai ir ilgai žuvaudamas, medžiodamas, taikiai su dvaro žmonėmis pabendraudamas, jeigu negailestinga mirtis nebūtų amžiams užmerkusi jo mylimos žmonytės akeles.

Liko jis našlauti su dviem mergytėmis, savo šviesiaplaukėmis dukrytėmis. Bet nebeužauga gražuolis medelis be šilto lietučio, neužauga ir lieknos dukrelės be motinos meilės. Ilgai apie tai mąstė susirūpinęs tėvelis, kol vieną sykį medžioklėje, giliame miškelyje užtiko nuostabaus grožio mergelę.

Pažvelgė į jos klampias akutes ir paskendo meilės jūroje, nes vilioklės ne prastos būta, o tikrosios girios laumės. Ir iškėlė našlys Ruklys šauniąsias vestuves, ir parsivedė dvaran jaunąją pamotę, savo dukrelių augintoją. Praminė gyventojai dvaro šeimininkę, Ruklio žmoną – Rukla.

Tačiau nebesuprato laumelė Rukla žmonių gyvenimo, nemokėjo pabūti mergaitėms tikra motinėle. Barė ir engė jas. Nesugalvodamos, kam pasiguosti savo dalia, bėgdavo mažulės į dvaro pievelę ir laistydavo gailiomis ašarėlėmis žemelę. Toje vietoje, kur gausios ašaros byrėjo, atsirado upelis Ruklelė.

Išgirdo kartą Rukla to upelio čiurlenimą. Priėjo artyn, pažvelgė ir suprato, kad tai kunigaikščių sielvarto palikimas. Sugėlė kunigaikštienei širdelę, lyg visą jos bjaurastį vanduo atspindėtų.

Nuo tos dienos neskriaudė daugiau savo podukrų, o ir visiems aplinkiniams, pavaldiniams pasidarė be galo dora, meili. Tų vietų žmonės karštai pamilo savo valdovę ir jos vardu pavadino vietovę, kur tas dvaras stovėjo. Ir dabar miestelio pavadinimas išliko – Rukla.

atgal